Nykštukas Baraginis

Legenda apie nykštuką Baraginį ir Baraginės kaimą

Kadaise, seniai, seniai, kai Sūduvoje dar stūksojo didžiausios girios ir plačiausi laukai, tekėjo Beragio upelis. Tačiau tai nebuvo įprastas upelis – jis išsiskyrė savo magiškomis galiomis: buvo kaip niekad gausu žuvelių, upelio šlaituose buvusios žemės dovanojo didžiulį derlių, o pro šoną keliavę žyniai pastebėjo, jog šis upelis suteikia net gydomųjų galių.

Didieji žyniai laikė šią vietą šventa ir stengėsi išsaugoti Beragio upelio didžiąją paslaptį. Toje vietoje, kur dabar stūkso didžiulis akmuo, žyniai paslapčia per kelis metus pastatė aukurą Dievams, o aukurui ir upeliui sergėti iš pačios Lietuvos šiaurės pakvietė žynį Beirutį, kurį vėliau vietiniai dėl jo mažo ūgio praminė nykštuku Beraginiu.

Ilgą laiką šis kraštas buvo nepajudinamas žmogaus rankos - net kai šalyje plito krikščionybė, Beragio upelį tyliai ir kantriai saugojo Beirutis. Jis augino laukinius gyvulius, rinko šalia upelio augusias uogas ir žoleles, ramiai prasigyveno ir nieko bloga nematė. Tačiau vieną kartą, į šį kraštą atjojo pasiklydęs ir sužeistas karys. Jis kreipėsi į Beirutį pagalbos, o tas, norėdamas pagelbėti kariui, atskleidė Beragio upelio paslaptis ir, aplaistęs kario žaizdas upelio vandeniu, jį pagydė.

Namo sugrįžęs karys papasakojo apie šį upelį ir jo galias gretimo Starapolės miestelio gyventojams. Šie užplūdo Beragio upelį – vienas po kito pradėjo kilti namai, tankias girias pakeitė platūs žemdirbystės plotai, žmonės naudojo upelio vandenį nuo ligų ir kitaip išnaudojo Beragio upelio galias.

Nykštukas Beraginis buvo geros širdies ir stengėsi iš visų jėgų padėti kiekvienam kaimo gyventojui, net jei tai galėjo užrūstinti Dievus. Tačiau Dievams žmonių savanaudiškumas nepatiko, todėl vieną naktį jie išdžiovino upelį, palikdami tik mažą akivarą. Nykštukas Beraginis ilgai ieškojo jam paskirto saugoti stebuklingo vandens, tačiau nuo tada, kai upelis pranyko, jo niekas taip ir nematė. Tik sakoma, kad iki šiol retkarčiais žmonės girdi Beraginio žingsnius ir liūdną balselį.

O žmonės, supratę savo savanaudiškumo pasekmes, nusprendė pasilikti šiame krašte ir jį puoselėti bei prižiūrėti. Kaimelį, buvusio upelio garbei, vietiniai pavadino Baragine. Iš geriausio krašte ąžuolo pastatė ir paminklą nykštukui Beraginiui, kurį vėliau praminė Baraginiu. Buvusieji prie paminklo teigia, jog paglosčius nykštuko delną, dar dabar galima pajausti šio krašto magiškas galias – kam sveikata pagerėja, kam našta sumažėja, o kaip kam ir svajonės išsipildo.